AUTOREFRAKTOMETRIJA – akies refrakcijos nustatymas automatiniais aparatais, t.y. jie parodo, ar akis yra emetropa (neturi jokios refrakcijos ydos), ar turi kurią nors iš refrakcijos ydų (toliaregystę, trumparegystę ar astigmatizmą). Pirmieji pusiau automatiniai refraktometrai, vadinami „elektroniniai refraktometrai“, pristatyti Collins dar 1937 m. Vėliau, tobulėjant visai elektronikos bei kompiuterinei technikai, autorefraktometrijos aparatai tobulėjo, ir šiuo metu galimas paprastas, greitas, tikslus akies refrakcijos nustatymas bei  duomenų išsaugojimas. Autorefraktorių veikimas paremtas vienu iš šių principų: Scheiner, retinoskopiniu, geriausio fokuso, spindulių nuokrypio, atvaizdo dydžio principu. Visi autorefraktoriai akies laužiamosios galios nustatymui naudoja infraraudonuosius spindulius (bangos ilgis 800-950nm), kadangi būtent šio spektro spinduliai mažiau absorbuojami akies viduje esančių pigmentų ir daugiau atsispindi nuo akių dugno. Be to, kadangi šie spinduliai nėra matomi, jie nesukelia reiškinių, galinčių įtakoti tyrimo rezultatą, kaip akomodacijos, vyzdžio susitraukimo. Matomoji šviesa naudojama kaip fiksacijos objektas.

Kai kurie autorefraktoriai parodo ne tik bendrą akies refrakciją, bet ir ragenos išgaubtumą bei laužiamąją gebą. Tokie aparatai vadinami autorefraktokeratometrais.

Atgal