PIGMENTO DISPERSIJOS SINDROMAS – tai dažnai abipusis padidėjęs pigmento granulių atsidėjimas ant priekiniame akies segmente esančių struktūrų. Pigmentas atsiranda dėl specifinės rainelės padėties (jos išsigaubimo) ir kontakto su lęšiuku bei jį laikančiais saitais. Dėl tokio kontakto ir mechaninės užpakalinio pigmentinio rainelės sluoksnio trinties pabirusios pigmento granulės patenka į akies skystį ir pasiskirsto priekiniame akies segmente. Kai kuriais atvejais ši būklė gali būti paveldima autosominiu dominantiniu keliu su nepilna penetracija. Pigmento dispersijos sindromas (PDS) nustatomas remiantis akies apžiūros duomenimis:

• ant ragenos užpakalinio paviršiaus gali būti matoma vertikali pigmento sankaupa – Krukenbergo verpstė;
• priekinė akies kamera yra gili, joje gali būti matomos plaukiojančios pigmento granulės;
• ant rainelės stebimas pabiręs pigmentas, dėl pastovios užpakalinio sluoksnuio trinties atsiranda spinduliniai rainelės defektai, matomi transiliuminacijos metu;
• gonioskopuojant nustatoma trabekulinio tinklo hiperpigmentacija;
• pigmento granulės stebimos ant užpakalinės lęšiuko kapsulės.

PDS yra svarbus tuo, kad apie trečdalis pacientų, turinčių šį sindromą, 15 metų bėgyje suserga glaukoma – pigmento granulės užkemša akių skysčio nutekėjimo takus ir tai kelia akispūdį. Vyrams glaukoma išsivysto apie du kartus dažniau nei moterims. Todėl pacientai, kuriems nustatomas PDS, yra nuolat sekami dėl galimos glaukomos.