ŽVAIRUMAS – tai pastovus ar protarpinis vienos ar abiejų akių nukrypimas nuo tiesios padėties.

Žvairumas klasifikuojamas pagal amžių (įgimtas ar įgytas), fiksaciją (vienos akies ar pakaitinis), pagal nukrypimą (drauginis ar nedrauginis), ryšį su akomodacija (akomodacinis, dalinis akomodacinis, neakomodacinis), nukrypimo tipą ( link nosies (ezotropija), išorėn (egzotropija), aukštyn (hipertropija) ar žemyn (hipotropija).

Nėra nustatyta vienos žvairumo priežasties. Jo atsiradimą gali lemti inervacijos sutrikimas, anatominės, mechaninės, genetinės, akomodacinės ar refrakcinės priežastys. Kai kurie žvairumo tipai susiję su turima regėjimo yda, kiti - su neuroanatominiais pokyčiais smegenų žievėje.

Didesnė ambliopijos ir žvairumo rizika vaikams, kurių artimieji turi tokią akių patologiją. Studijos rodo, kad jei vienas tėvų žvairuoja, rizika žvairuoti vaikui padidėja iki 40%, jei abu tėvai, net iki 80%. Esant žvairumui, matoma nukrypusi pastoviai ar retkarčiais viena ar abi akys, gali būti blogas žvairuojančios akies matymas, nebūti erdvinio regėjimo. Vaikai skundžiasi neryškiu matymu, kartais galvos skausmais ar dvejinimusi, akių nuovargiu.

Kartais nustatomas pseudožvairumas – akių padėtis tik atrodo netaisyklinga dėl anatominių veido ar vokų ypatybių (plačios nosies šaknies, didelio ar mažo tarpvyzdinio atstumo, išreikštos trečiojo voko raukšlės, nenormalios kaukolės formos, išverstakumo, plataus vokų plyšio), tačiau tikrojo žvairumo nėra.

Tikrasis žvairumas gydomas koreguojant turimą refrakcijos ydą, skiriant akių mankštą, ortoptinius pratimus, dangstant akis, chirurgiškai koreguojant netaisyklingą akių padėtį.

Atgal